Dūmtraukio gaisrai dažnai laikomi retu įvykiu, tačiau praktika rodo kitaip – dauguma tokių incidentų kyla ne dėl netikėtų priežasčių, o dėl ilgą laiką kaupiamų, gerai žinomų rizikos veiksnių: suodžių sankaupų, netinkamo dūmtraukio parinkimo ar pažeistos sistemos. Suprasti šias priežastis – pirmas žingsnis norint jų išvengti.
Suodžių sluoksnis, storesnis nei 3–5 mm dūmtraukio viduje, jau laikomas reikšminga gaisro rizika – užsidegę suodžiai dūmtraukio viduje gali per kelias minutes pakelti temperatūrą iki 1000°C, kai įprasta kietojo kuro krosnies degimo temperatūra siekia 200–400°C. Būtent toks staigus temperatūros šuolis yra viena dažniausių priežasčių, kodėl standartuose atskirai nurodomas atsparumas suodžių degimui.
Pagrindinės dūmtraukio gaisrų priežastys
Suodžių ir kreozoto sankaupos
Deginant drėgnas malkas ar naudojant nepakankamą trauką, dūmtraukio viduje kaupiasi degūs nuosėdos – suodys ir kreozotas. Kaupdamiesi mėnesius ar metus, jie tampa lengvai užsiliepsnojančia medžiaga, kurią gali uždegti net nedidelė kibirkštis ar staigus temperatūros šuolis.
Netinkamas dūmtraukio skersmuo
Per didelis skersmuo, palyginti su šildymo įrenginio galia, sumažina dūmų greitį ir temperatūrą dūmtraukio viduje – tai skatina intensyvesnį suodžių nusėdimą ant sienelių. Per mažas skersmuo priešingai – gali sukelti neišsamų degimą, kurio metu susidaro daugiau degių dujų likučių.
Nepakankamas atstumas iki degių konstrukcijų
Kiekvienas dūmtraukio modelis turi minimalų atstumą iki medienos ar kitų degių medžiagų. Šio atstumo nepaisymas ilgainiui gali sukelti aplinkinių konstrukcijų perkaitimą net be tiesioginio suodžių užsidegimo.
Pažeista arba korozijos paveikta sistema
Įtrūkusi ar korozijos paveikta dūmtraukio sienelė gali leisti karštiems degimo produktams ar kibirkštims pasiekti aplinkines konstrukcijas per pažeidimo vietą, apeinant numatytą apsaugą.
Kaip sumažinti riziką
- reguliariai (bent kartą per sezoną) kviestis kaminkrėtį suodžių sankaupoms pašalinti ir sistemos būklei įvertinti;
- naudoti tik sausas, tinkamai išdžiovintas malkas – drėgnas kuras skatina intensyvesnį suodžių ir kreozoto susidarymą;
- rinktis tinkamo, gamintojo rekomenduojamo skersmens dūmtraukį konkrečiam šildymo įrenginiui;
- montuojant naują sistemą, rinktis standartus atitinkančius, atsparumo suodžių degimui klasę turinčius komponentus;
- periodiškai apžiūrėti matomas dūmtraukio dalis dėl korozijos, deformacijų ar pažeistų jungčių.
Kodėl svarbu rinktis sertifikuotą sistemą
Vienas iš EN 1856 standarto tikrinamų parametrų – atsparumas suodžių degimui (dažniausiai žymimas kodu „G”). Šis parametras parodo, ar konkreti sistema testuota atlaikyti staigų temperatūros šuolį, susijusį su suodžių užsiliepsnojimu, nesudeformuojant konstrukcijos ir neperduodant kritinės temperatūros į aplinkines medžiagas. Pasirenkant vilpra dūmtraukių sistemos tipo, akredituotose laboratorijose testuotus sprendimus, ši apsauga jau įskaičiuota į konstrukciją, o ne priklauso vien nuo to, kaip atsargiai sistema naudojama.
Ką daryti pastebėjus įtartinus požymius
Jei pastebimas neįprastas ūžimas dūmtraukyje, staigus dūmų kvapo sustiprėjimas patalpoje ar matomas dūmų veržimasis pro jungtis, kūrenimą reikia nedelsiant nutraukti ir kreiptis į specialistą. Bandymas toliau naudoti sistemą, kol problema „išsispręs pati”, yra viena dažniausių priežasčių, kodėl nedidelis sutrikimas išsivysto į rimtą incidentą.
Kaip dažnai valyti dūmtraukį priklausomai nuo kuro
Valymo dažnis nėra vienodas visiems atvejams – jis priklauso nuo naudojamo kuro tipo ir kūrenimo intensyvumo:
- malkos – dažniausiai rekomenduojama tikrinti ir valyti bent kartą per sezoną, o intensyviai kūrenant (kasdien) – dažniau;
- granulės – suodžių kaupiasi mažiau, tačiau patikra kartą per sezoną vis tiek rekomenduojama;
- dujos – suodžių praktiškai nesusidaro, tačiau būtina reguliariai tikrinti kondensato nutekėjimo sistemą ir sandarumą;
- anglis ar kitas kietasis kuras su didesniu pelenų kiekiu – rekomenduojama dažnesnė nei sezoninė patikra, ypač pirmaisiais naudojimo metais, kol susiformuoja aiškus kaupimosi intensyvumo vaizdas.
Kodėl savarankiškas valymas neatstoja profesionalios patikros
Namų savininkai dažnai apsiriboja matomos dūmtraukio dalies valymu iš viršaus, tačiau didžioji dalis suodžių ir kreozoto kaupiasi sunkiau pasiekiamose vietose – alkūnėse, jungtyse, arti šildymo įrenginio. Profesionalus kaminkrėtys naudoja specialius įrankius ir kartu įvertina bendrą sistemos būklę – jungčių sandarumą, tvirtinimo elementų būklę, galimus korozijos požymius – ką savarankiškai atlikti be atitinkamos patirties beveik neįmanoma.
